logo
Apie iniciatyvą

Karolio istorija (25m.)

Karolis studijuoja aukštojoje mokykloje. Į didmiestį atvyko iš mažesnio miesto.
 
Pirmaisiais studijų metais užsiėmiau universiteto studentams įprasta veikla: paskaitos, biblioteka, seminarai, vakarėliai, netgi prisijungiau prie universiteto orkestro. Tokie buvo pirmieji mano studijų metai: susipažinau su naujais žmonėmis ir užsiėmiau įdomia veikla.

Antrojo semestro pradžioje nejaučiau jokių nuotaikos svyravimų – palaikiau nuolatinius ryšius su savo šeima, draugais iš mokyklos. Buvau pratęs jaustis šeimos, bendruomenės dalimi. Mokykloje, klasėje visus matai, su daugeliu esi pažįstamas ar net draugauji, nes tai glaudžiai susijusi žmonių grupė, o universitetas yra didelė įstaiga, kurioje matai žmones, tačiau jie ne visada yra šalia. Su jais tiesiog susitinki paskaitose.

 

Pradėjau jaustis taip, tarsi visi mane smerktų ir manęs nekęstų

 

Nors  buvau susiradęs bendraminčių, tačiau pradėjau jaustis labai vienišas. Tiesą sakant,  pasaulis man atrodė kaip itin negatyvi vieta. Pradėjau jaustis taip, tarsi visi mane smerktų ir manęs nekęstų. Maniau, kad niekas manęs nemyli ir kad ši problema slegia tik mane vieną, todėl niekas man negali padėti. Kas dar? Apie ką dar aš galvojau? Ai, galvojau, kad net jei pradingčiau, niekam tai nerūpėtų – taip aš mąsčiau.

 

Savo klasėje buvau vienas iš geriausių mokinių

 

Kai mokiausi mokykloje pagrindinis mano tikslas buvo įstoti į universitetą, nes buvau įsitikinęs, jog ugdymo įstaiga tarsi pasako, kas esi.  Mokiausi dienomis ir naktimis. Savo klasėje buvau vienas iš geriausių mokinių, nes aš tik mokiausi ir neturėjau jokio asmeninio gyvenimo. Kai  mano gyvenime atsirado mergina, neilgai trukus atsisakiau draugauti, nes buvau labai tvirtai nusprendęs visą savo dėmesį skirti mokslams. Man tai buvo svarbiausias dalykas, todėl dėl jo teko daug ką paaukoti.  Mokiausi per Kūčias, Kalėdas ir net per Naujuosius metus. Beje, po pamokų papildomai mokiausi su korepetitoriais. 

Aš labai norėjau įstoti į universitetą ir, ačiū Dievui, įstojau. Jei nebūčiau įstojęs, galvočiau: „Aš tiek stengiausi ir tiek daug paaukojau – santykius su mergina, socialinį gyvenimą, tačiau į universitetą neįstojau...“ Bet, laimei, įstojau.

Taigi, įstojus į universitetą, mano pagrindinis tikslas kaip ir buvo pasiektas, tiesa? Neturėjau jokio kito tikslo – jokio aiškaus kito tikslo, kuris skambėtų kitaip nei „baigti universitetą“. Aiškus tikslas buvo tik diplomas, nes, norėdamas šiame pasaulyje ko nors pasiekti, turi turėti diplomą. Galbūt ne viskam jo reikia, bet daugeliui dalykų reikia. Su tokiomis mintimis aš gyvenau.

Kol bandžiau atrasti savo tikslą, mąsčiau maždaug taip: pasaulyje vyksta daug blogų dalykų, daug tragedijų, tiesa? Jame yra daug skurdo, benamių, vykdomi prievartavimai, žmogžudystės. Jame yra daug gerų dalykų ir daug baisių dalykų. Pasaulyje dūžta lėktuvai. Jame griūna tiltai. Vyksta siaubingos tragedijos. Iš dalies buvau krikščionis, nors juo savęs nelaikiau. Nebuvau giliai tikintis. Mano klausimai Dievui skambėjo taip: „Kodėl tu šiame pasaulyje pirmiausia sukūrei tokias baisias kančias? Kodėl?“

 

Yra įvairių meilės rūšių, bet aš nejaučiau nė vienos iš jų, nes visą laiką dėl savo būklės jaučiausi vienišas

 

Iš esmės gyvenau pasaulyje, kupiname egoistiškų ir savanaudiškų žmonių. Spėju, kad išimtis yra tik mano tėvai, nes jie manimi rūpinasi ir mane myli. Manau, kad meilė yra kažkas, ką būtų galima apibrėžti kaip nesavanaudišką veiksmą. Taip elgiesi, kai nori pasirūpinti kitu žmogumi. Kad dėl kito žmogaus kažką padarytum, turi pasistengti iš visų jėgų. Tai meilė. Šiame pasaulyje meilė yra įvairi – tėviška meilė, draugiška meilė... Yra aistra paremta vieno asmens meilė kitam asmeniui ir platesniu mastu krikščioniškąja meile paremta Kūrėjo meilė savo kūriniui. Yra įvairių meilės rūšių, bet aš nejaučiau nė vienos iš jų, nes visą laiką dėl savo būklės jaučiausi vienišas.

Kartais kam nors tardavau: „Mano galvoje sukasi tiek daug minčių. Kodėl pasaulis yra toks siaubingas ir, atrodo, kad niekam tai nerūpi?“ Tuomet testams turintys pasiruošti mano kursiokai man atsakydavo: „Taip, taip, pakalbėkim apie tai vėliau.“ Ir nueidavo. Pokalbiui jie neskirdavo laiko, nes jie visi yra labai užsiėmę žmonės. Pats užimtumas nėra blogis, bet jei esate užsiėmę tiek, kad jums net neberūpi jūsų draugas, tuomet tai lyg ir problema, ar ne? Taigi taip jaučiausi, sakyčiau, kokį gerą mėnesį. Tai nenutiko staiga. Tos slegiančios mintys augo palaipsniui. Po to bandžiau savo bendrabučio kambaryje nusižudyti ir, kaip jau tikriausiai numanote, man to padaryti nepavyko.

 

Iš nevilties paskambinau savo tėčiui

 

Karolio istorija 2. Iš nevilties paskambinau savo tėčiui

Su niekuo nekalbėjau. Tiesiog būdavau savo kambaryje ir stengdavausi susižaloti.

Iš nevilties paskambinau savo tėčiui. Mano tėtis yra chirurgas. Paskambinau ir pasakiau: „Tėti, aš ką tik dukart pabandžiau padaryti kai ką itin pavojingo. Nežinau, ką darau, bet atrodo, kad man niekas nenori padėti. Aš nelankau paskaitų. Nevalgau. Nemiegu. Ką man daryti?“

Mano tėtis buvo ir yra labai mane palaikantis ir mylintis. Jis man pasakė: „Sūnau, dabar pasistenk dėl nieko nesijaudinti. Būk savo kambary, bet pradėk valgyti, nors ir nesinorės, nes, atrodys, jog neverta. Galbūt išeik pasivaikščioti ar nuveik ką nors. Neik į paskaitas. Viskas tvarkoj ir viskas bus gerai.“ Jis tiesiog norėjo mane telefonu paguosti ir nuraminti.

Po to pokalbio pagalvojau: „Ką gi, gal viskas bus gerai.“ Pradėjau ratais vaikščioti po kambarį lyg būčiau išprotėjęs. Juk ką tik bandžiau nusižudyti, tiesa? Tai buvo mano ketinimas. Atrodė, kad girdžiu antrąjį balsą, sakantį man, ką turėčiau padaryti…

Po pokalbio telefonu tėvai, nieko man nesakę, atvyko pas mane. Jiems atvykus, pirma mano mintis buvo tokia: „Dabar aš papuoliau į tikrai rimtą bėdą.“ Juk pagal planą, man turėjo sektis universitete, aš turėjau susirasti naujų draugų,  tačiau naujų draugų aš neieškojau. Man turėjo patikti universitete ir vakarėliuose. Man turėjo sektis ir mokslai, ir asmeninis gyvenimas, juk mano svajonė buvo išsipildžiusi – aš buvau studentas ir viskas turėjo atrodyti taip: „Mano gyvenimas yra gražus!“ Bet ne, mano gyvenimas nebuvo gražus.

 

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad pas mus psichikos sveikatos problemos yra smerkiamos kaip gėdingos

 

Atvyko mano tėvai. Jie praktiškai privertė mane išeiti akademinių atostogų. Tuomet mane parsivežė namo, nes, suprantate, jei būčiau tėtis ir mano sūnus man paskambintų ir pasakytų, kad bandė nusižudyti, tai aš labai stengčiausi padėti savo sūnui. Mano tėvai taip ir pasielgė. Aš jiems tiesiogine prasme dėkingas už savo gyvenimą, nes jie man suteikė tiek daug meilės. Taigi mes grįžome namo. Aš susitikau su gydytoja psichoterapeute. Pas ją konfidencialiai eidavau kartą per savaitę į konsultaciją ir vartojau jos paskirtus vaistus. Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad pas mus  psichikos sveikatos problemos yra labai smerkiamos kaip gėdingos. Visa tai paslaptyje laikiau dvejus metus, iki šiol... Lankiausi pas gydytoją kas savaitę, bet tik tiek – iš savo kambario daugiau niekur neišeidavau. Tai truko tris mėnesius. Labai bijojau ne tik pasaulio, bet ir kiekvieno jame esančio žmogaus, juk žmonės kalba, liežuvauja ir skleidžia gandus. Aš praktiškai pradingau iš gyvenimo – universiteto, interneto, socialinių tinklų. Nenorėjau turėti ryšio su išoriniu pasauliu – atsakinėti į klausimus, girdėti komentarų ir gandų.

 

Iš esmės bandžiau užmiršti pasaulį, todėl pradėjau miegoti nenormaliai daug valandų

 

Buvau užsirakinęs savo mažyčiame kambarėlyje. Tai buvo tarsi kalėjimo kamera.  Bandžiau užmiršti pasaulį, todėl pradėjau miegoti nenormaliai daug valandų. Miegodavau 17 valandų per parą. Tai nenormalu...  Norėdamas pamiršti save ir pasaulį, žiūrėdavau daug televizijos laidų, nes pasaulis yra žlugęs, aš taip pat. Norėjau tai pamiršti… Kai žiūri televizorių, tu tarsi atsijungi ir įsijauti į ekrane kuriamą pasaulį... Man tai atrodė kur kas geriau, nei būti su savo mintimis. 

Visą tą laikotarpį mano tėtis turėjo dirbti. Juk jis yra gydytojas. Taigi tėtis būdavo darbe, o mano mama prabuvo šalia manęs tris mėnesius, nes galėjau vėl bandyti tai pakartoti, tiesa?  Jau bandžiau du kartus, taigi tikėtina, kad tai vėliau gali nutikti vėl. Mano mama ėmėsi ekstremalios strategijos būti šalia manęs ir atidžiai mane stebėti. Aš buvau namie, ji  taip pat. Mes beveik nesikalbėdavome, nes aš buvau prislėgtas. Ji tiesiog būdavo namie, galbūt skaitydavo ar veikdavo ką nors kitą. Ji mane maitino triskart per dieną, nes mane mylėjo ir norėjo, kad gyvenčiau. Kadangi  mano emocinė būklė nebuvo gera, aš jai vis kartodavau : „Ne, nenoriu valgyti. Nėra prasmės valgyti. Kas nutiks, jei nevalgysiu?“ Iš esmės aš norėjau numirti, bet ji mane tarsi priverstinai maitindavo. Iš pradžių aš sakydavau: „Ne“, bet apsisukęs: „Ai, nesąmonė, valgysiu.“

 

Esminis dalykas, kurį jis man bandė pasakyti, yra tas, kad gyvenimą verta gyventi

 

Buvo daug mažų, juokingų epizodų.

Mano tėtis  yra triatlonininkas, todėl jam patinka važinėti dviračiu, bėgioti ir plaukioti. Jis mane nusivesdavo ant vietinio kalno. Tuomet mes truputį lėtai pabėgiodavome. Tai darėme jau vėliau, kai man pagerėjo. Tai buvo ilgas procesas. Maniau, kad ta savijauta niekada nesibaigs, tačiau, laimei, aš išsivadavau iš prislėgtumo  gniaužtų. Taigi jis mane nusivesdavo ant kalno ir aš lėtai bėgiodavau. Mums kylant į kalną, buvo keletas vietų, kur galėdavome sustoti ir apsižvalgyti, atsigerti vandens.

Mums būnant kalno apačioje, jis sakydavo: „Sūnau, tai tavo paauglystės metai.“

Aš jam atsakydavau: „Tėti, apie ką tu čia kalbi? Tai visiškai nelogiška.“

Tuomet jis užbėgdavo truputį aukščiau į kalną ir sakydavo: „Sūnau, tai tavo trečia dešimtis.“

Aš atsakydavau: „Apie ką tu čia kalbi?“

Tuomet jis užbėgdavo dar aukščiau ir sakydavo: „Sūnau, tai tavo ketvirta dešimtis.“

Ir tai tęsdavo taip: „Tai tavo penkta dešimtis, tai tavo šešta dešimtis.“

Aš vėl reaguodavau: „Apie ką tu kalbi? Aš įžvelgiau bendrą bruožą – tai dešimties metų skirtumas, tačiau ką jis reiškia?“

Tuomet mano tėtis atsakydavo maždaug taip: „Gerai, ar pastebi, kad augdamas pamatai vis daugiau pasaulio?“

Esminis dalykas, kurį jis man bandė pasakyti, yra tas, kad gyvenimą verta gyventi, nes tapęs vyresniu ir išmintingesniu, daugiau patirsi, o susidūręs su sunkumais, sustiprėsi ir išvysi daugiau perspektyvų. Tokia buvo viso to esmė.

Tačiau tuo metu aš galvojau: „Kokios čia nesąmonės? Tai kažkoks nevykęs Konfucijaus pamokymas.“

 

Norėjau susidėlioti savo gyvenimą ir pradėjau ieškoti to kito tikslo

 

Norėjau susidėlioti savo gyvenimą ir pradėjau ieškoti to kito tikslo. Mąsčiau: „Gerai, grįžau ten pat. Vis dar turiu tokį patį pažymių vidurkį, nes palikau universitetą. Vis dar turiu atrasti  savo tikslą. Ką man daryti?“ Pagalvojau, kad tai, jog išgyvenau, prilygsta stebuklui, nes maniau, kad nėra tokio mokslinio metodo, kuris man būtų padėjęs išgyventi… Pamaniau: „Tai turi būti kažkas dvasiško.“ Paprastai žmonės ieškoti atsakymų eina į bažnyčią. Aš jaučiausi pasimetęs, todėl nuėjau į bažnyčią. Pradėjau melstis ir skaityti Bibliją, nes ieškojau tikslo – ką turėčiau daryti savo gyvenime?

Visų pirma supratau, kad turiu grįžti į universitetą. Pateikiau prašymą grįžti. Laimei, man pavyko grįžti, todėl vėl prasidėjo įprastos dienos universitete. Daugiau nebesijaučiau prislėgtas, tačiau universitete pradėjau matyti daugybę prislėgtų studentų – toks buvau ne tik aš. Jų buvo daugybė. Tai nėra nereikšmingas reiškinys. Tai smarkiai didėjanti problema.

Grįžus į mokslus susitvarkė ir socialinis gyvenimas. Kadaise, dar mokyklos laikais, šokau breiką ir man sekėsi, todėl nusprendžiau prisijungti prie breiko grupės.  Breiką šokantys kolegos buvo ramūs ir draugiški žmonės. Šioje žmonių bendruomenėje niekas nieko nesmerkia ir visur jaučiama pagarba. Įvyko daug gerų dalykų. Be to, supratau, kad noriu kažkaip prisidėti prie psichikos sveikatos gerinimo tarp studentų, todėl  prisijungiau prie studentų savivaldos ir ėmiausi kuruoti projektus, kuriais informuojame apie psichikos problemas bei prevencijos ir pagalbos galimybes.

Taip pat skaitykite
Marijos istorija (20m.)
Olego istorija (30m.)
Vytauto istorija (47m.)