Ką patyrė kiti?
Vytauto istorija (47m.)

Vytauto istorija (47m.)

Vytautas yra 47 metų amžiaus vyras, buvęs valstybės tarnautojas. Dabar jis dirba nevyriausybiniame sektoriuje.

Praėjus daugiau nei metams po bandymo nusižudyti, pagaliau pradėjau rašyti istoriją, kaip tai atsitiko.

Nors aš visada viską pasakodavau garsiai, bet šį kartą supratau, kad negaliu. Negalėjau užrašyti žodžių, nedusdamas iš širdgėlos ir nepatirdamas nedidelių panikos priepuolių. Tai mane labai slėgė, nes reiškė, kad viskas dar nepasibaigė, kaip kad tikėjausi. Aš noriu kada nors tai papasakoti viešai, užlipęs ant scenos. Tai būtų kitas žingsnis, bylojantis apie mano stiprybę.

Kažkiek papasakojau apie tai dviem terapeutams, pas kuriuos tada lankiausi, bet niekam, iš tiesų niekam, nuosekliai nepapasakojau visos istorijos.

Ta data į mano atmintį yra įsirėžusi giliau nei gimtadienis. Ji tokia siaubinga, net žvelgiant iš retrospektyvos. Man vis dar baugu vien pagalvojus, kad galėčiau atsidurti toje situacijoje, nors praėjo jau beveik dveji metai. Aš daug nuveikiau. Dabar esu visiškai patenkintas savo gyvenimu, tokiais jo aspektais, kurių prieš dvejus metus net negalėjau įsivaizduoti, bet ta naktis vis dar kelia man siaubą.

Ta naktis pasidaro ne tokia baisi, kai kalbuosi apie tai. Tai ne pasišnekučiavimas keliantis liftu iki trečiojo aukšto. Jei galiu kalbėtis apie tai su žmonėmis, kuriems reikia tai išgirsti, man pasidaro nebe taip baisu.

Mano santykiai su moterimi truko septynerius metus, vėliau nutrūko, o po to tęsėsi dar metus. Tą vakarą, kai sužinojau, kad ji turi vaikiną, supratau, kad viskas baigta. Tas vakaras visiškai išmušė mane iš vėžių. Įstrigau su jais vienoje patalpoje. Negalėjau išeiti iš karto. Aš nežinojau, kad ji bus šioje vietoje. Tada įėjo vaikinas ir tapo aišku, kad ji susirado kitą. Dvidešimt minučių buvau priverstas būti su jais toje patalpoje, kol man pavyko iš ten išeiti.

Parvažiavau namo ir bandžiau pabaigti savo gyvenimą savižudybe.

 

Nesijaučiau saugus ten, kur turėjau jaustis saugiai

Mano mama buvo labai pikta moteris. Tėtis išėjo, kai man buvo dešimt metų, ir mane augino  moteris, kuri kiekvieną dieną ant manęs šaukė. Niekada nesijaučiau saugus. Nesijaučiau saugus namuose, kuriuose turėjau jaustis saugiai. Užaugau nuolat stebėdamasis, kodėl kiti žmonės jaučiasi laimingi. Vis klausdavau savęs: „Koks tai jausmas?“

Nemėgau bendrauti su žmonėmis, kurie myli savo tėvus, nes tai man sukeldavo įvairių klausimų ir įtarinėjimų: „Kas tu per žmogus?“ Aš ir pavydėdavau, ir tuo pačiu metu mąstydavau: „Po velnių! Kas tu esi? Ar tikrai įmanoma būti laimingu ir tik aš toks nesu?“

Visą gyvenimą mane slėgė klausimas, kodėl aš toks nelaimingas. Per pastaruosius pusantrų gydymosi metų suvokiau, kad aš tikėjausi, jog kiti žmonės padarys mane laimingą – ypač moterys. Juk ne vienas taip mąsto: „Noriu, kad kas nors mane padarytų laimingą.“ Ir retas supranta, kad ne čia slypi laimės šaltinis. Kitas žmogus nepadarys mūsų laimingais.

Kaip ir dauguma žmonių, užaugau nesuvokdamas, kad, norint būti laimingu, reikia dirbti. Reikia kažką dėl to daryti.

Pamenu, kaip prieš keletą mėnesių sėdėdamas ant sofos mąsčiau: „Noriu būti laimingas.“ Pamaniau: „O... „būti“. „Būti“ yra veiksmažodis. Reikia kažką daryti. Turiu daryti. Jei noriu „būti“, turiu daryti tai, kas mane džiugina, teikia laimę.“

Ir aš tai dariau, nes laikiausi savo gydytojo terapeuto nurodymų. Mankštinausi, miegojau, sveikai maitinausi. Iš pradžių nesupratau, kad tai reikės daryti visą likusį gyvenimą. Negaliu tiesiog trokšti būti laimingas. Turiu atrasti tai, kas man svarbu, ir daryti tai.

Atrodo taip paprasta! Nesuprantu, kodėl mūsų šito nemoko mokykloje. Kodėl vaikui tiesiog nepasakius, kad jei esi nelaimingas, reikia ką nors daryti. Tai darbas.

 

Ir tai pagelbėjo

Man taip pat labai pagelbėjo anoniminių alkoholikų grupė. Niekada neturėjau problemų dėl narkotikų ar alkoholio. Nuėjau į tą susirinkimą, nes supratau, kad tiesiog reikia nueiti. Mano terapeutas kalbėdavo apie priklausomybes, nors aš nepiktnaudžiavau alkoholiu ar narkotikais. Mes kalbėdavomės apie emocines priklausomybes, ir mąstydamas apie tai atradau šį susirinkimą.

Tame pirmajame susirinkime buvo daug žmonių, kurie kalbėjo apie tai, ką jie padarė, kad būtų laimingi, kad neįklimptų į galimas problemas. Jų patarimai, žodį „alkoholis“ pakeitus žodžiu „depresija“, man buvo labai naudingi. Niekada nebuvau matęs, kad žmonės vieni kitus priimtų su tokiu atlaidumu ir empatija. Buvau apstulbintas. Tada sužinojau apie žingsnius. Ir pamaniau: „Na, pamėginsiu atlikti šiuos žingsnius. Tiesiog sąvoką „alkoholis“ pakeisiu į „depresija“.

Tam tikra prasme man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Žinojau, kad nepragyvensiu kitų metų, jei nerasiu, kuo galėčiau užsiimti fiziškai. Negalėjau susitvarkyti su savo mintimis ir todėl nuėjau į tą grupę. Protas, kuris įvelia į tokią situaciją, retai padeda ją išspręsti.

Pradėjau vykdyti žingsnius. Tai reiškė, kad turėjau kai ką daryti. Tai buvo dalykai, kuriuos turėjau pasakyti, užrašyti ir atlikti tam tikrus veiksmus.

Mintys apie savižudybę nedingo, bet nenorėjau pasiduoti, nepadaręs visko, ką galiu. Tiesiog pamaniau: „Noriu pralaimėti bent jau kažką veikdamas.“ Ir tai pasirodė veiksminga. Man buvo nesvarbu, ką apie mane kalbės kiti žmonės, – labiau rūpėjo, kad nepatirčiau emocinės katastrofos. Anoniminių alkoholikų grupė man padėjo daugiau, nei kada nors būčiau pamanęs.

Ir vis dar neįprasta vaikščioti į dvylikos žingsnių susirinkimus, kai neturiu jokios piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais problemos. Kai ten būnu, apie tai nekalbu. Man atrodo keista, būnant tokio amžiaus mokytis šių dalykų, tačiau tai padeda.

Kai pirmuosius pusantrų metų bandžiau išgyti, mąstydavau: „Gal gyvensiu, gal ir ne.“ Ir niekas nesikeitė, kol nepradėjau kalbėti apie savo bandymą pabaigti gyvenimą savižudybe ir ėmiau suvokti, kad galbūt turiu dėl ko gyventi.

Sakau tai kaip tėvas. Mintis, kad mano sūnus liks be tėvo, man atrodė nepakankamai įtikinama, kad nepakelčiau prieš save rankos. Tai baisus jausmas, būnant tėvu.

Štai kodėl man pikta, kai žmonės sako, kad savižudybė yra bailus ir savanaudiškas poelgis. Visų pirma, nusižudyti velniškai sunku. Tai ilgas procesas –  daugybę mėnesių ar metų kuriant planą ir įsivaizduojant, kol išdrįsti. Niekas to nedaro iš dyko buvimo. Kai prieinama iki to, kad tik akimirka skiria nuo šio žingsnio, tai tikrai rimta.

Girdėjau, kaip mano vienas pažįstamas pasakojo istoriją apie savo bandymą nusižudyti, vadindamas save savanaudžiu. Tada taip įsiutau ant jo. Jis tai pasakė, nes daugybę metų toks supratimas buvo brukamas mums į galvas. Norėjau jam pasakyti: „Gerai. Tau labai skaudėjo. Todėl tiesiog norėjai, kad tai baigtųsi, žmogau. Tu nebuvai savanaudis, o tiesiog bandei „pasirūpinti“ savimi tokiu būdu, kuris tuo metu tau atėjo į galvą.“

Žinau, kad man padeda, kai apie tai kalbu, tik nežinau, kiek turėčiau apie tai kalbėti. Ir žinau, kad noriu apie tai kalbėti, jei tai padeda kitiems. Noriu, kad kas nors žinotų, kad banke ar parduotuvėje jie stovi vienoje eilėje šalia žmogaus, kuris tai išgyveno. Ir noriu, kad jie žinotų, jog nėra vieni, bet nerimauju, kad žmonės manys, jog tai darau tiesiog siekdamas dėmesio.

 

Niekada nemaniau, kad galėčiau būti laimingas būdamas vienišas

Praėjus pusei mano gydymosi laiko, nujaučiau, kad antroji mano gijimo laiko pusė prasidės tada, kai vėl užmegsiu santykius. Nežinau, kaip reaguosiu, jei kitą kartą man sudaužys širdį. Žinoma, man dabar geriau, turiu daugiau patirties, be to, esu stipresnis nei kada nors anksčiau, tačiau tai visuomet išbandymas ugnimi.

Kai įsitraukiu į santykius, jaučiuosi taip, lyg abu skristume lėktuvu. Kai išsiskiriame, lėktuvas dingsta, o aš krentu be parašiuto. Baisus jausmas... Pradėjau po truputį vaikščioti į pasimatymus, bet per pastaruosius keletą mėnesių išsiskyriau su daugiau moterų nei per visą savo gyvenimą. Niekada negalėjau lengvai peršokti nuo vienos moters prie kitos, kad nepatirčiau didelio sukrėtimo. Dabar kaip niekad suprantu, kad man labai svarbu išmokti būti laimingam vienam, nors ankščiau sakydavau sau: „Man tik reikia, kad kas nors mane mylėtų.“

 

Turėjau jam papasakoti

Prieš papasakodamas savo istoriją, turėjau apie tai pasikalbėti su savo sūnumi. Jis nežinojo, ką man teko patirti. Jam tada buvo dvidešimt treji ir jis nebegyveno su manimi. Praėjo maždaug pusantrų metų po tos nakties. Turėjau jam papasakoti. Negalėjau pradėti pasakoti svetimiems, nepapasakojęs savo sūnui. Labai bijojau. „Kaip tai pateikti? Ką jis apie mane pagalvos? Kaip tai pradėsime?“

Pakviečiau jį pasivažinėti.

Didžiąją dalį gyvenimo maniau, kad tokias paslaptis nuo savo vaikų reikia slėpti. Jiems nereikia visko apie jus žinoti. Tačiau taip pat žinojau, kad, jei ketinu apie tai kalbėtis su kitais žmonėmis, nes noriu jiems padėti, mano sūnus bent jau turi žinoti, ką darau.

Kažkaip priartėjome prie temos. Jis turėjo pusseserę, kuri paliko priešmirtinį raštelį. Jie atvyko pas ją, iki jai dar kažką sau pasidarant. Man tai buvo puiki proga pasikalbėti apie tai. Laimei, jis buvo labai supratingas. Ir nė kiek nepyko ant manęs. Jis džiaugėsi, kad dėjau tiek daug pastangų pagyti.

Manau, kad man buvo labai svarbu pasakyti savo sūnui: „Štai kaip tai įveikiama. Iš kažko baisaus reikia sukurti kažką gero. Štai kaip tavo tėtis tai daro. Negalima leisti, kad blogas dalykas liktų viduje ir blogai jus veiktų. Reikia jį atskleisti ir su juo susitvarkyti.“

Nemanau, kad būčiau galėjęs jam tai paaiškinti, jei nebūčiau to išgyvenęs pats. Visgi būtų buvę geriau, jog nebūtų įvykę šis siaubingas dalykas, kad įgyčiau tokį supratimą.

 

Tikėjimas tai pasirinkimas. Tu pasirenki tikėjimą. Neįmanoma tikėti neabejojant. Tiesiog nusprendi tikėti. 

Praėjus gal šešiems mėnesiams po bandymo nusižudyti, savo terapeutui pasakiau: „Daug kas slypi tikėjime. O aš neturiu kuo tikėti.“ Vienas svarbiausių anoniminių alkoholikų grupės žingsnių – rasti ir tikėti kažkuo didesniu, nei pats esi.

Daug metų to nesuvokiau. Klausdavau savo draugų, kaip jie atrado tikėjimą. Vienas iš mano geriausių draugų tapo liuteronų dvasininku ir aš jo paklausiau: „Kaip atradai  tikėjimą Dievu?“ Bet nieko aiškaus nesužinojau, jis tiesiog turėjo jį. 

Mano terapeutas pasakė: „Tikėjimas – tai pasirinkimas. Tu jo nerandi. Tu pasirenki tikėjimą, nes, jei ieškai įrodymų, jo nerasi. Jei galėtum įrodyti, tai būtų faktas. Tai nebūtų tikėjimas. Neįmanoma tikėti neabejojant. Tiesiog nusprendi tikėti.“

Šito aš niekad nebuvau girdėjęs. Visi tikintieji, kuriuos pažinojau, bandė man įrodyti, kad turėčiau tikėti aukštesniąja galia, bet nesugebėjo, todėl jie man visada atrodė juokingai. Dabar kasdien galiu rinktis tikėti. Esu dėkingas, kad tai sužinojau būdamas keturiasdešimt septynerių, o ne septyniolikos. Atrodo, kad jei būčiau sužinojęs septyniolikos, tai būtų apvertę mano gyvenimą, bet niekas to nepasakė.

Jei man reikėtų pasakyti vienintelį dalyką žmogui, kuris labai kremtasi ir kenčia, pasakyčiau, kad tikėjimas – tai pasirinkimas. Kartais pasirinkimas atrodo neįmanomas, nes sunku suprasti, kaip viskas pasikeis į gera. Reikia tiesiog nuspręsti, kad jį rinksiesi kiekvieną dieną, ir padovanoti sau tą dieną.  Kartais tai būdavo tiesiog viena valanda. Neįžvelgiau jokių gerųjų gyvenimo aspektų, bet nuolat galvojau: „Man labai patinka mano terapeutas. Jis yra protingas vyrukas ir sako, kad tikėjimas – tai pasirinkimas. Aš niekada gyvenime taip nemaniau, todėl suteiksiu sau tokią galimybę. Ir tą galimybę suteiksiu sau šiandien.“

Taip pat skaitykite
Karolio istorija (25m.)