Marija, 20-metė studentė iš pasiturinčios šeimos
Būtent tai ir yra depresija – liūdesio jausmas be jokios priežasties
Žmonės, turintys psichikos sutrikimų ir ligų, mūsų visuomenėje stigmatizuojami, jie vertinami pagal tam tikrus stereotipus. Todėl aš noriu papasakoti apie save, nes manau, kad apie tai reikia kalbėti. Daugelis mano draugų ir net šeimos nariai, kurie puikiai žino, ką man teko patirti, vis dar negalvoja apie mane, kaip apie žmogų, turintį psichikos sutrikimų.
Man buvo diagnozuotas nuotaikos sutrikimas: iš pradžių depresija, tada bipolinis afektinis sutrikimas, po to vėl depresija. Bet aš manau, kad jie negalėjo išsiaiškinti, kas man yra iš tikrųjų…
Aš pradėjau suvokti, kad sergu depresija tikriausiai, kai man buvo 13 - 14 metų. Dabar suprantu, kad taip jaučiuosi visą gyvenimą, – tau liūdna, bet nežinai, kodėl. Žmonės man nuolatos sako: „Juk tu neturi dėl ko liūdėti, tavo gyvenimas nuostabus! Kaip tu gali sau leisti liūdėti?“. Būtent tai ir yra depresija – liūdesio jausmas be jokios priežasties. Kartais ši būsena pablogėja tam tikromis aplinkybėmis, bet dažniausiai taip jautiesi ne dėl kažkokių ypatingų priežasčių. Aš žinau, kad neturiu skųstis savo gyvenimu, bet jaučiuosi taip, lyg mano gyvenimas būtų kur kas sunkesnis negu kitų žmonių.
Jie galvojo, jog aš esu nepastovios nuotaikos paauglė
Kai man buvo 14 metų, buvau užpulta. Manimi norėjo pasinaudoti. Niekada niekam nepasakojau šio atsitikimo iki praėjusių metų. Tą įvykį aš užslopinau savo atmintyje. Įtikinau save, kad taip nebuvo nutikę, tačiau dabar suprantu, kad tas įvykis tapo svarbia priežastimi, dėl kurios mano savijauta pablogėjo.
Pastaruosius 6 metus kasdien jaučiuosi taip, lyg turėčiau kovoti dėl išlikimo. Man visada reikėjo kažkokios pagalbos, nes pati su savo išgyvenimais susitvarkyti negalėjau. Niekam apie tai nepasakojau. Net tada, kai tėvų padėdama lankiausi pas psichologą, jie neįsivaizdavo, kaip viskas rimta. Jie galvojo, jog aš esu nepastovios nuotaikos paauglė, ir kartais problemą tiesiog sumenkindavo: „Ai, tu esi paauglė. Tai normalu.“ Manau, kad dabar mano tėvai, žinodami viską, kas man yra, daug geriau suvokia, kokia rimta ši problema.
Aš niekada negalvojau, kad turiu priklausomybių
Paskutinėje klasėje mano būklė pablogėjo ir aš nebepajėgiau savęs suvaldyti – ėmiau sau kenkti. Piktnaudžiavau vaistais nuo depresijos ir tai dariau dėl to, kad pasijausčiau geriau. Aš niekada negalvojau, kad turiu priklausomybių, bet dabar pažvelgus atgal, suprantu, jog būtent taip ir buvo. Aš tiesiog stengiausi kažkaip sau „padėti“. Buvo periodų, kai rūkiau ir vartojau alkoholį. Vieną dieną aš tiesiog pajutau, kad mano gyvenime nebeliko nieko svarbaus. Šis suvokimas akivaizdžiai buvo man per sunkus ir viskas baigėsi reanimacijoje. Aš perdozavau.
Tas įvykis mane lyg pabudino. Iš ligoninės mane paleido greitai. Geriau aš nesijaučiau. Perdozavimo pasekmės iš tiesų buvo kur kas skausmingesnės, nei aš maniau anksčiau. Filmuose rodoma, kad tu išgėręs tablečių papračiausiai „nudreifuoji“, tačiau iš tikrųjų tai visiškai kitokia būsena. Aš supratau, kad daugiau niekada nieko panašaus nebenoriu patirti. Taip pat jutau, kad negaliu būti uždaryta ligoninėje, nes buvimas ten tik pablogintų mano savijautą. Tėvai man leido pasirinkti, ir po savaitės aš grįžau į mokyklą, lyg nieko nebūtų nutikę. Niekas apie tą įvykį nežinojo, tik vaikinas, su kuriuo draugavau.
Mokiausi naujų įgūdžių
Nusprendžiau lankyti tik moterims skirtus grupinius užsiėmimus ligoninėje pagal Dialektinę elgesio terapijos programą. Tarp lankančių tuos užsiėmimus aš buvau jauniausia. Lankiausi dienos stacionare ir mokiausi naujų įgūdžių: kaip susidoroti su kasdieniais rūpesčiais, keisti nepageidaujamas mintis, emocijas, elgesį, kaip gyventi, vertinant kiekvieną akimirką, kokia ji bebūtų, ir pan. Užsiėmimai ligoninėje man labai padėjo. Iš tiesų tai buvo pati geriausia patirtis mano gyvenime.
Nors kasdien susiduriu su daugybe išbandymų, niekad nemaniau, kad kada nors jausiuosi taip gerai, kaip jaučiuosi šiandien. Dabar aš mokausi slaugės profesijos, nes labai noriu padėti žmonėms, kurie patiria tai, ką teko patirti man. Kai gulėjau ligoninėje visos slaugės buvo man itin malonios ir tai mane labai palietė. Jaučiu, kad ir aš noriu ir galiu būti tokia.