Dalius buvo patekęs į aklavietę, tačiau dabar jaučiasi gyvenantis laimingą gyvenimą.

Mano didžiausia nesėkmė - tai ir didžiausia mano gyvenimo sėkmė. Žmonės sako, kad nesėkmių reikia gėdytis. Bet mano nesėkmė - tai nepavykęs bandymas nusižudyti. Ir aš vis dar negaliu atsidžiaugti, kad viskas taip susiklostė.
Depresija į mano gyvenimą atsliūkino nepastebimai - kaip labai dažnai nutinka - ten, kur mažiausiai tikiesi. Kaip dabar suprantu, kai man buvo 11-12 metų, ankstyvojoje paauglystėje, kažkas mano psichikoje pasislinko į netinkamą pusę, ir įsijungusi savidestrukcija nepastebimai pradėjo naikinti mano gyvenimą.
Buvo sunku tai suprasti ir atpažinti - ne tik pačiam, bet ir žmonėms iš šono. Gyvenau rūpestingoje šeimoje: jokio smurto, jokio nepritekliaus, jokios psichologinės agresijos, jokio alkoholizmo ar kitų negandų. Gal šiek tiek trūko tėvų dėmesio (buvome 4 broliai), tačiau tai nebuvo kažkas esminio. Mokiausi geroje mokykloje, visada buvau aprengtas ir pamaitintas, nepatyriau patyčių mokykloje, turėjau nemažą grupę draugų.
Bet depresija - klastinga, užnuodija gyvenimą nejučiomis. Ir nors tas periodas dabar prisiminimuose atrodo kaip per rūką, dabar suvokiu, kad tuo metu negyvenau. Tiesiog egzistavau. Kūnas veikė minimaliomis sąnaudomis, grauždamas save iš vidaus.
Baisiausias dalykas, sakyčiau, buvo apatija. Apatija ryte, kai negalėdavau atsikelti iš lovos, kelis kartus ignoruodavau tėvus, bandančius mane prižadinti, o vėliau tiesiog išgirsdavau kaip visa šeima paeiliui užveria namų duris, kol namuose stodavo visiška tyla. Tik tada atrasdavau jėgų atsistoti iš lovos, ir, apsaugojęs savo kūno burbulo vientisumą, niekieno netrukdomas, palengva ruošdavausi į mokyklą. Vėluodamas, kartais po 2-3 pamokas - bet koks skirtumas, kai niekame nematai prasmės.
Apatija draugams ir klasiokams, su kiekviena savaite stiprėjusi ir palikusi mane vieną, galiniame suole, su savo mintimis, per pertraukas neišlendantį iš savo tamsaus urvo į gyvą mokyklos koridorių.
Buvau kartą įsimylėjęs. Klasiokę. Gerai sutarėme nuo penktos klasės, o stiprėjant hormonų bangoms kūne, pajautėme vienas kitam trauką. Pirmieji tikri bučiniai, romantiška meilė, ilgi pasivaikščiojimai iš mokyklos, drugeliams kirbant pilvo apačioje. Depresija atsitraukė, leido man pasimėgauti šia laime kokius 2-3 mėnesius. Tada viską tiesiog sugrioviau apatija ir abejingumu, įskaudinau žmogų net nieko nepaaiškindamas - ir taip praradau ir mylimąją, ir gerą ilgametę draugę.
Depresija į mano gyvenimą atsliūkino nepastebimai - kaip labai dažnai nutinka - ten, kur mažiausiai tikiesi. Kaip dabar suprantu, kai man buvo 11-12 metų, ankstyvojoje paauglystėje, kažkas mano psichikoje pasislinko į netinkamą pusę, ir įsijungusi savidestrukcija nepastebimai pradėjo naikinti mano gyvenimą.
Buvo sunku tai suprasti ir atpažinti - ne tik pačiam, bet ir žmonėms iš šono. Gyvenau rūpestingoje šeimoje: jokio smurto, jokio nepritekliaus, jokios psichologinės agresijos, jokio alkoholizmo ar kitų negandų. Gal šiek tiek trūko tėvų dėmesio (buvome 4 broliai), tačiau tai nebuvo kažkas esminio. Mokiausi geroje mokykloje, visada buvau aprengtas ir pamaitintas, nepatyriau patyčių mokykloje, turėjau nemažą grupę draugų.
Bet depresija - klastinga, užnuodija gyvenimą nejučiomis. Ir nors tas periodas dabar prisiminimuose atrodo kaip per rūką, dabar suvokiu, kad tuo metu negyvenau. Tiesiog egzistavau. Kūnas veikė minimaliomis sąnaudomis, grauždamas save iš vidaus.
Baisiausias dalykas, sakyčiau, buvo apatija. Apatija ryte, kai negalėdavau atsikelti iš lovos, kelis kartus ignoruodavau tėvus, bandančius mane prižadinti, o vėliau tiesiog išgirsdavau kaip visa šeima paeiliui užveria namų duris, kol namuose stodavo visiška tyla. Tik tada atrasdavau jėgų atsistoti iš lovos, ir, apsaugojęs savo kūno burbulo vientisumą, niekieno netrukdomas, palengva ruošdavausi į mokyklą. Vėluodamas, kartais po 2-3 pamokas - bet koks skirtumas, kai niekame nematai prasmės.
Apatija draugams ir klasiokams, su kiekviena savaite stiprėjusi ir palikusi mane vieną, galiniame suole, su savo mintimis, per pertraukas neišlendantį iš savo tamsaus urvo į gyvą mokyklos koridorių.
Buvau kartą įsimylėjęs. Klasiokę. Gerai sutarėme nuo penktos klasės, o stiprėjant hormonų bangoms kūne, pajautėme vienas kitam trauką. Pirmieji tikri bučiniai, romantiška meilė, ilgi pasivaikščiojimai iš mokyklos, drugeliams kirbant pilvo apačioje. Depresija atsitraukė, leido man pasimėgauti šia laime kokius 2-3 mėnesius. Tada viską tiesiog sugrioviau apatija ir abejingumu, įskaudinau žmogų net nieko nepaaiškindamas - ir taip praradau ir mylimąją, ir gerą ilgametę draugę.

17-ieji gyvenimo metai buvo lemtingi. Daug metų prasirgęs depresija nebemačiau jokios prasmės tęsti šito egzistavimo toliau ir pradėjau ieškoti būdų, kaip viską užbaigti. Viskas prasidėjo nuo smulkaus žalojimosi. Skausmas lyg ir išlaisvindavo, tai akimirkai pasijausdavau mirtingas, pažeidžiamas, ir tai kažkaip grąžindavo į sveikesnį protą. Bet neilgam, tik tam vakarui.
Vieną dieną pradėjau ieškoti lengviausio savižudybės būdo ir galop apsisprendžiau. Baimės tądien nebuvo, bet atėjus akimirkai, kažkas sustabdė žengti tuos kelis centimetrus į tamsą.
Kitą dieną nusprendžiau imtis antrojo atsirinkto savižudybės varianto. Keturias valandas sėdėjau užsidaręs kambaryje ir kai jau galutinai pasiryžau viską užbaigti, užėjo nenumaldomas noras paskambinti vienam iš brolių, su kuriuo turėjome stipriausią ryšį. Paskambinau atsiprašyti, kad turės išgyventi skausmą, nes aš savojo nebegaliu pakelti ir nebenoriu daugiau visko kentėti.
Tikriausiai tai buvo ta maža kibirkštėlė, verčianti kiekvieną žmogų gyventi ir judėti į priekį. Dėka jos, mano abu bandymai buvo nesėkmingi. O tada mano gyvybę išgelbėjo mano brolis, nes nuo tos akimirkos, įsiveržęs į namus ir išspyręs užrakintas mano kambario duris, ištisus metus nepaleido manęs iš savo akiračio. Ir buvo tylus, supratingas, visuomet pasiekiamas, niekada dėl nieko neteisiantis. Ir tai man suteikė viltį, kad visgi gal verta gyventi, jei neprašomi, nieko už tai negaudami, žmonės gali tiek daug dėmesio skirti tokiam, kokiu save laikiau - beviltiškam, nevykėliui, depresyviam, negatyviam žmogui.
Brolis iškart mane nuvežė į Krizių intervencijos skyrių. Neįtraukė tėvų, pradžioje nieko jiems nesakė, nes man buvo gėda ir to nenorėjau. Nežinodamas priėmimo tvarkos, nežinodamas ką daryti toliau, važiavo per Vasaros gatvės parką, vis belsdamas tai į vieną pastatą, tai į kitą, ir ieškodamas pagalbos būtent man. Tais laikais Vasaros 5 turėjo labai neigiamą reputaciją, važiavimas į tas klinikas iškart duodavo tau „psichinio“ etiketę. Bet pasidaviau brolio veiksmams ir tiesiog nebegalvojau, kas toliau.
Po ilgų ieškojimų, pažįstamų medikų dėka savaitei atsidūriau Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, ten gavau psichiatrinę pagalbą ir šiek tiek medikamentų. Sena daktarė labai ramiu tonu užtikrino, kad matydama mano atvejį yra įsitikinusi, kad išsikapanosiu, ir išrašiusi antidepresantų kursą išsiuntė namo. Du mėnesius lankiausi pas ją kabinete psichiatrinei analizei, vėliau buvau nukreiptas į psichoterapeuto kabinetą ir derindamas 1 karto per mėnesį terapiją (nenorėjau daugiau, nes tapau labai uždaras) ir antidepresantus, po truputį pradėjau lipti iš duobės kopečiomis aukštyn.
Antidepresantai tais laikais buvo labai bjaurūs: buvo sunku funkcionuoti, labai migdydavo ir slopindavo. Bet ištesėjau visus pažadus ir dvejus metus juos gėriau. Kai jau jaučiausi ženkliai geriau ir suicidinės mintys buvo praeityje, nutraukęs antidepresantų kursą iškart užsirašiau į kassavaitinę terapiją.
Su pertraukomis (kartais ilgomis) lankiau terapiją apie 15 metų. Pirmuosius penkerius metus ji man visiškai nepadėjo, nes buvau užsispyręs ir neigiau visus atrastus dalykus apie mane, buvo labai sunku pripažinti savo netobulumus, traumas, klaidas ir man pačiam kenkiantį požiūrį. Tačiau vis tiek lankiau, nes giliai viduje jaučiau, jog tai mane stabdo nuo savižudiškų minčių grįžimo.
Būdamas jau pilnai funkcionuojantis visuomenės narys, sutikau savo žmoną. Terapijoje išsigydžiau daugybę paliktų traumų ir nors santykiuose dėl šių traumų turėjome begalę problemų, juos pavyko išlaikyti, o gydantis traumas kartu, santykiai tik sustiprėjo. Buvo labai sunku: santykiai, lydimi depresijos paliktų žaizdų, turi labai daug iššūkių, kurie nemalonūs abiems pusėms. Ačiū terapeutui, kad man padėjo suprasti, kaip jaučiasi mano žmona, kaip jai kartais sunku tvarkytis su mano destruktyviomis savybėmis, kad turėčiau jausti jai empatiją, kai esu sunkesniame periode. Ir taip, žingsnis po žingsnio, santykiai stiprėjo, o kartu - ir mano stabilumas, tikėjimas ateitimi, draugų ratas, atvirumas kitiems.
Vieną dieną pradėjau ieškoti lengviausio savižudybės būdo ir galop apsisprendžiau. Baimės tądien nebuvo, bet atėjus akimirkai, kažkas sustabdė žengti tuos kelis centimetrus į tamsą.
Kitą dieną nusprendžiau imtis antrojo atsirinkto savižudybės varianto. Keturias valandas sėdėjau užsidaręs kambaryje ir kai jau galutinai pasiryžau viską užbaigti, užėjo nenumaldomas noras paskambinti vienam iš brolių, su kuriuo turėjome stipriausią ryšį. Paskambinau atsiprašyti, kad turės išgyventi skausmą, nes aš savojo nebegaliu pakelti ir nebenoriu daugiau visko kentėti.
Tikriausiai tai buvo ta maža kibirkštėlė, verčianti kiekvieną žmogų gyventi ir judėti į priekį. Dėka jos, mano abu bandymai buvo nesėkmingi. O tada mano gyvybę išgelbėjo mano brolis, nes nuo tos akimirkos, įsiveržęs į namus ir išspyręs užrakintas mano kambario duris, ištisus metus nepaleido manęs iš savo akiračio. Ir buvo tylus, supratingas, visuomet pasiekiamas, niekada dėl nieko neteisiantis. Ir tai man suteikė viltį, kad visgi gal verta gyventi, jei neprašomi, nieko už tai negaudami, žmonės gali tiek daug dėmesio skirti tokiam, kokiu save laikiau - beviltiškam, nevykėliui, depresyviam, negatyviam žmogui.
Brolis iškart mane nuvežė į Krizių intervencijos skyrių. Neįtraukė tėvų, pradžioje nieko jiems nesakė, nes man buvo gėda ir to nenorėjau. Nežinodamas priėmimo tvarkos, nežinodamas ką daryti toliau, važiavo per Vasaros gatvės parką, vis belsdamas tai į vieną pastatą, tai į kitą, ir ieškodamas pagalbos būtent man. Tais laikais Vasaros 5 turėjo labai neigiamą reputaciją, važiavimas į tas klinikas iškart duodavo tau „psichinio“ etiketę. Bet pasidaviau brolio veiksmams ir tiesiog nebegalvojau, kas toliau.
Po ilgų ieškojimų, pažįstamų medikų dėka savaitei atsidūriau Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, ten gavau psichiatrinę pagalbą ir šiek tiek medikamentų. Sena daktarė labai ramiu tonu užtikrino, kad matydama mano atvejį yra įsitikinusi, kad išsikapanosiu, ir išrašiusi antidepresantų kursą išsiuntė namo. Du mėnesius lankiausi pas ją kabinete psichiatrinei analizei, vėliau buvau nukreiptas į psichoterapeuto kabinetą ir derindamas 1 karto per mėnesį terapiją (nenorėjau daugiau, nes tapau labai uždaras) ir antidepresantus, po truputį pradėjau lipti iš duobės kopečiomis aukštyn.
Antidepresantai tais laikais buvo labai bjaurūs: buvo sunku funkcionuoti, labai migdydavo ir slopindavo. Bet ištesėjau visus pažadus ir dvejus metus juos gėriau. Kai jau jaučiausi ženkliai geriau ir suicidinės mintys buvo praeityje, nutraukęs antidepresantų kursą iškart užsirašiau į kassavaitinę terapiją.
Su pertraukomis (kartais ilgomis) lankiau terapiją apie 15 metų. Pirmuosius penkerius metus ji man visiškai nepadėjo, nes buvau užsispyręs ir neigiau visus atrastus dalykus apie mane, buvo labai sunku pripažinti savo netobulumus, traumas, klaidas ir man pačiam kenkiantį požiūrį. Tačiau vis tiek lankiau, nes giliai viduje jaučiau, jog tai mane stabdo nuo savižudiškų minčių grįžimo.
Būdamas jau pilnai funkcionuojantis visuomenės narys, sutikau savo žmoną. Terapijoje išsigydžiau daugybę paliktų traumų ir nors santykiuose dėl šių traumų turėjome begalę problemų, juos pavyko išlaikyti, o gydantis traumas kartu, santykiai tik sustiprėjo. Buvo labai sunku: santykiai, lydimi depresijos paliktų žaizdų, turi labai daug iššūkių, kurie nemalonūs abiems pusėms. Ačiū terapeutui, kad man padėjo suprasti, kaip jaučiasi mano žmona, kaip jai kartais sunku tvarkytis su mano destruktyviomis savybėmis, kad turėčiau jausti jai empatiją, kai esu sunkesniame periode. Ir taip, žingsnis po žingsnio, santykiai stiprėjo, o kartu - ir mano stabilumas, tikėjimas ateitimi, draugų ratas, atvirumas kitiems.

Prieš penkerius metus susilaukiau sūnaus. Tada ir nustojau lankyti terapiją, nes supratau, kad senasis, destruktyvusis „aš“ - jau praeityje. Jau pavargau viską griauti, matau labai gražią ateitį, noriu daugiau vaikų, tėvystėje bei santuokoje jaučiu beprotišką džiaugsmą. Visa ta praeitis kartais atrodo kaip koks sapnas, iš kurio pagaliau visiškai pabudau.
Pokalbis su artimu žmogumi apie savižudybę, skubi psichiatro pagalba, antidepresantų kursas ir ilgametė terapija, padedanti tvarkytis su traumomis, - visų šių dalykų derinys išgelbėjo mano gyvybę. Visų šių dalykų, ir juos įgyvendinusių žmonių dėka dabar esu gyvas, pilnavertis visuomenės narys, auginu gražų, teisingą, jautrų visuomenės narį ateičiai, o šalia viso to stengiuosi aplink skleisti kuo daugiau pozityvumo ir pagalbos žmonėms, kuriems šiuo metu sunku.
Net jei esate pačiame dugne, kuriame vienintelis logiškas kelias atrodo tiesiog nebesikankinti ir viską užbaigti, vis tiek yra būdas, kaip iš to išlipti. Ieškokite, nes gyvenimas išlipus iš depresijos - nuostabus. Ir jis tikrai įmanomas.
* Tekste naudojamos nuotraukos - asiociatyvios.
Pokalbis su artimu žmogumi apie savižudybę, skubi psichiatro pagalba, antidepresantų kursas ir ilgametė terapija, padedanti tvarkytis su traumomis, - visų šių dalykų derinys išgelbėjo mano gyvybę. Visų šių dalykų, ir juos įgyvendinusių žmonių dėka dabar esu gyvas, pilnavertis visuomenės narys, auginu gražų, teisingą, jautrų visuomenės narį ateičiai, o šalia viso to stengiuosi aplink skleisti kuo daugiau pozityvumo ir pagalbos žmonėms, kuriems šiuo metu sunku.
Net jei esate pačiame dugne, kuriame vienintelis logiškas kelias atrodo tiesiog nebesikankinti ir viską užbaigti, vis tiek yra būdas, kaip iš to išlipti. Ieškokite, nes gyvenimas išlipus iš depresijos - nuostabus. Ir jis tikrai įmanomas.
* Tekste naudojamos nuotraukos - asiociatyvios.