Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, taip kalbėdami gali ieškoti pagalbos ar pastiprinimo. Daug žmonių, galvojančių apie savižudybę, patiria nerimą, depresiją ir neviltį, gali jaustis taip, kad tiesiog nėra kitos išeities.
Apie 80% nusižudžiusių asmenų vienaip ar kitaip yra užsiminę apie savižudybę – arba savo žodžiais, arba elgesiu. Taip, būna savižudybių, kurios įvyksta be jokio perspėjimo, tačiau dažniausiai, prieš įvykstant savižudybei, pastebimi pavojaus ženklai.
Todėl labai svarbu rimtai vertinti tokius pavojaus ženklus, net jeigu jums atrodo, kad tai tik gąsdinimas ar manipuliacija. Paklauskite tiesiai: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“
Jeigu žmogus negalvoja apie savižudybę, tiesus klausimas tikrai nepaskatins nusižudyti. Tam žmogui, kuris jau galvoja apie savižudybę, tiesus ir paprastas klausimas gali tik padėti. Tiesiai klausdami apie savižudiškas mintis, asmeniui suteiksite progą pasikalbėti apie jam labai rūpimus, nors ir labai sunkius dalykus. Dažnai toks asmuo jaučiasi taip, kad niekas jo nesupranta, jis yra vienišas, jam pačiam baisu kalbėti apie savo mintis. Todėl atviras pokalbis gali tik padėti.
Priešingai, žmonės, ketinantys nusižudyti, dažniausiai svyruoja tarp noro gyventi ir ketinimo mirti.
Suicidologai teigia, jog žmonės nusižudo todėl, kad nebeištveria didelio psichologinio skausmo. Ilgai kęsdami tokį skausmą, žmonės trokšta nutraukti jį ir mano, kad vienintelis būdas tai padaryti yra savižudybė. Jie nenori mirti, jie nori nutraukti skausmą.
Dauguma galvojančių apie savižudybę būna visiškai pasimetę, nemato kitų išeičių, tačiau giliai savo viduje tikisi būti išgelbėti.
Laiku suteikta tinkama pagalba gali sumažinti šį skausmą ir išgelbėti gyvybę.
Psichikos sutrikimai (pavyzdžiui, klinikinė depresija) padidina savižudybės grėsmę, tačiau dauguma žmonių, turinčių psichikos sutrikimų, nenusižudo. Didelė dalis nusižudžiusių neturėjo jokių psichikos sutrikimų. Psichologinis skausmas, liūdesys ir neviltis nebūtinai yra psichikos sutrikimo požymiai.